Paremkite Vyčio su Laisvės kovotojų memorialu projektą ir tapkite fondo nariu.

Lengviausiai paremti galite spausdami Paysera mygtuką. Mokėjimai priimami Perlo terminaluose, taip pat Maxima kasose, spaudos kioskuose, sms žinutėmis ir per bet kurį banką.

Lukiškių aikštė

- Istorija -

Pirmas neabejotinas Lukiškių paminėjimas šaltiniuose yra 1441 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio privilegija Vilniaus miestui, kur tarp kitų dalykų rašoma, kad …amžiniems laikams duodame mūsų lauką: iš vienospusės nuopačio miesto iki Neries upės, o iš kitospusės nuo Pamėnkalnio iki Lukiškių…

Aikštė pradėta formuoti XVIII a. viduryje, 1817 m. jos plotas buvo 2 ha, o 1837 m. – 8 ha. XIX a. pirmoje pusėje. Rusijos kariniai daliniai rengdavo pratybas. Per 1863–1864 metų sukilimą aikštėje Vilniaus generalgubernatoriaus M. Muravjovo įsakymu Rusijos kariuomenė vykdė egzekucijas. Aikštėje buvo pakartas 21 sukilimo dalyvis. 1897 m. aikštėje stovėjo parodų ir cirko pastatas. 1900 m. iš Katedros aikštės į Lukiškių aikštę perkeltos Šv. Jurgio, 1904 m. – Kaziuko mugės. 1904 m. aikštės ribos pakoreguotos, ji tapo trapecine. Lenkijos okupacijos metais (1929–1939 m.) buvo įrengti keli pavilijonai, veikė turgus, vyko didelės Kaziuko mugės. SSRS okupavus Lietuvą aikštė tapo reprezentacine miesto aikšte. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1991 m. rugpjūčio mėn. buvo demontuotas V. Lenino paminklas. 2006 m. aikštės pietų prieaikštyje pastatytas paminklas Lietuvos tremtiniams Jakutijoje.

2016 05 02 architektai G. Čaikauskas, L. Naujokaitis pristatė naują Lukiškių aikštės sutvarkymo idėją ir koncepciją. Pristatytoje aikštės koncepcijoje brėžiama įtampos meninė linija – riba tarp okupacijų ir laisvės. Ši riba dalija aikštę į dvi dalis reprezentatyvią kietąją aikštės zoną, kurioje galės vykti reprezentacinės šventės bei miesto mugės, ir žaliąją demokratinę zoną, kurioje daug gyvybės ir žalumos – vietos piknikams, lauko kavinės, vaikų žaidimų aikštelės, mankštinimosi aikštelės, pasivaikščiojimų takai, dviračių takas, nauji šviestuvai.

Būtent šia linija ir turi tapti Laisvės kovotojų memorialas.

Laisvės kovų memorialas

- istorija -

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

NUTARIMAS DĖL VALSTYBĖS SOSTINĖJE ESANČIOS LUKIŠKIŲ AIKŠTĖS FUNKCIJŲ

1999 m. vasario 1 1 d. Nr. VIII-1070 Vilnius

Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į Lietuvos sostinėje Vilniuje esančios didžiausios Lukiškių aikštės istorinę ir urbanistinę reikšmę bei aplinką, taip pat į jos numatomą valstybinę funkciją, pritardamas Vyriausybės 1997 m. gegužės 23 d. nutarimo apibrėžtam tikslui — prieš aikštę esantį pastatą Gedimino pr. 40 (buvusieji NKVD, Gestapo ir KGB rūmai) ateityje visiškai perduoti mokslinio centro ir muziejinei šviečiamajai paskirčiai ir sukurti jame Lietuvos laisvės kovų memorialą, pabrėždamas tiesioginę Lukiškių aikštės sąsają su okupacinių režimų represijomis ir laisvės kovų istorija, primindamas jau esančius Lukiškių aikštėje kovų už laisvę memorialinius akcentus — 1863– 1864 m. sukilėlių egzekucijų atminimo lentą ir akmenį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo (nežinomo kario) būsimam paminklui, numatydamas, kad visoje didelėje aikštėje turi atsirasti ne tik memorialinė, bet ir rekreacinė bei piliečių bendravimo zona, per Aukų g. ateityje susieta su Pamėnkalniu (Taurakalniu) bei jo perspektyvine kultūrine funkcija, n u t a r i a:

1 straipsnis. Lukiškių aikštė Vilniuje formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais. 2 straipsnis. Lukiškių aikštė Vilniuje, kaip istoriškai susiformavusi vientisa urbanistinė erdvė, turi atlikti valstybinę reprezentacinę ir kartu visuomeninę funkciją. Projektiniai sprendimai turi apimti ir suderinti šias abi funkcijas — įkomponuoti pastatą Gedimino pr. 40 ir Aukų gatvę bei įvertinti Pamėnkalnio (Taurakalnio) urbanistinių sprendimų perspektyvą. 3 straipsnis. Pasiūlyti Vyriausybei ir Vilniaus miesto tarybai organizuoti Lukiškių aikštės plėtros koncepcijos parengimą, aikštės projektavimą ir projekto įgyvendinimą.

  1. Pasiūlyti Vyriausybei sudaryti projektų vertinimo komisiją, patvirtinti projektų vertinimo taisykles ir projektinę užduotį.
  2. Pasiūlyti Vyriausybei parengti Lukiškių aikštės projektą, supažindinti su juo Seimą ir patvirtinti 1999 metais.

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO PIRMININKAS VYTAUTAS LANDSBERGIS

VYTIS

- istorija -

Lietuvos raitelis, vadinamas Vyčiu, yra vienas seniausių valstybės herbų Europoje. Ir vienas iš nedaugelio, kurio simbolika buvo perimta ne iš dinastinių herbų kaip daugumoje Europos kraštų, bet iš kunigaikščių portretinių antspaudų. Neatsitiktinai 16 a. pradžioje Lietuvos metraštininkas rašė, kad Lietuvos herbas reiškiąs subrendusį valdovą, galintį kalaviju apginti savo tėvynę. Viduramžiais raitelio valdovo simbolis buvo bene mėgstamiausias antspaudų simbolis. Jis reiškė ir krašto suvereną, ir jo gynėją. Lietuvoje seniausias raitelis buvo pavaizduots neišlikusiame 1366 m. didžiojo kunigaikščio Algirdo antspaude. Apie 1385-1386 m., kai Jogaila Algirdaitis raitelį suheraldino, – tai yra įrėmino į skydą, individualus valdovo portretas įgavo bendrinę prasmę. Iš pradžių raitelis simbolizavo svarbiausią valstybės Vilniaus kunigaikštystę ir buvo vaizduojamas su ietimi: kas valdė Vilnių, tas valdė visą kraštą. Jogailos pusbrolis Trakų kunigaikštis Vytautas, siekdamas valdžios, apie 1382-1384 m. iki tol antspauduose naudotą žemesnio rango stovinčio kario atvaizdą pakeitė raiteliu. Būtent Vytauto valdymo laikais (1392-1430) raitelis tapo ne tik Vilniaus, bet ir visos jo sukurtos galingos valstybės herbu. Tai labai aiškiai matyti 15 a. pradžioje atsiradusiame Vytauto majestotiniame antspaude. Valdovas, apsuptas jam priklausančių žemių herbų, vienoje rankoje laiko kunigaikščio valdžią rodantį kalaviją, kitoje – skydą su raiteliu, kuris lyg karalių valdžios obuolys simbolizuoja Lietuvos valstybę (raitelis su kalaviju).

Galima tik spėlioti, kodėl valdovo portretas, o ne Jogailos dvigubas kryžius, ar Vytauto Gediminaičių stulpai tapo valstybės simboliu. Pirmiausia negalima pamiršti, kad valdovo, vėliau valstybės herbas turėjo tarptautinę reikšmę, privalėjo būti aiškus ir suprantamas visiems. Tuomet Europos valstybių heraldikoje vyravo visai kiti simboliai, pasiskolinti iš gyvūnijos ir augmenijos pasaulio. Gyvulių valdovas liūtas, paukščių – erelis, augmenijos karalaitė lelija simbolizavo imperatorius, karalius, kunigaikščius ir jų valdomas valstybes. Tokie ženklai turėjo aiškiai apibrėžtas prasmes. Liūtas reiškė jėgą, kilniaširdiškumą ir rūstybę, erelis – drąsą, aštrų protą ir įžvalgumą, lelija – grožį ir didybę. Palyginti su linijinės heraldikos Gediminaičių stulpais, net dvigubu kryžiumi, jie buvo daug išraiškingesni ir suprantamesni. Antra, kai formavosi Lietuvos herbas, jau daugiau negu šimtą metų tęsėsi žūtbūtinė lietuvių kova dėl valstybingumo išsaugojimo. Karas tapo kasdieniu ne tik valdovų, bet ir kiekvieno krašto gyventojo reikalu. Sunkiausia našta jis gulė ant kario ir jo nuolatinio palydovo žirgo, išaukštintų liaudies dainose ir padavimuose. Taigi raitelis – krašto gynėjas tiek saviems, tiek svetimiems buvo aiškus ženklas ir kaip simbolis bene labiausiai atspindėjo susiklosčiusią politinę situaciją. Matyt, tai lėmė, kad krašto valdovo ir gynėjo portretas virto valstybės, sprendžiančios savo likimą kalaviju, herbu.

15 a. pradžioje, jei ne šiek tiek anksčiau, nusistovėjo herbo spalvos ir kompozicija: raudoname lauke sidabrinis šarvuotas raitelis su iškeltu virš galvos kalaviju. Jam ant kairiojo peties mėlynas skydas su dvigubu auksiniu kryžiumi, valdant Kęstutaičiams – raudoname skyde auksiniai Gediminaičių stulpai. Žirgo kamanos, odiniai diržai ir trumpa gūnia mėlyni. Herbui panaudoti abu metalai (auksas ir sidabras) ir dvi svarbiausios viduramžių spalvos (raudona, mėlyna). Raudona reiškė materialiąsias arba žemiškąsias vertybes: gyvybę, drąsą, kraują, o mėlyna dvasines arba dangiškąsias: dangų, dieviškąją išmintį, protą. Lietuvos ankstyvojoje heraldikoje raitelis dažniausiai vaizduotas tarsi pasirengęs pirmam šuoliui – gynybai. 16 a. viduryje, kai lenkų heraldika Lietuvos herbui suteikė Pogon, Pogonia, Pogonczyk vardą, pamažu senasis krašto gynėjo įvaizdis virto priešą vejančiu, persekiojančiu raiteliu. Ieškant lenkiškajam Pogonia lietuviško atitikmens, Konstantinas Sirvydas 17 a. herbą pavadino Waykimu.

Vyčio terminas atsirado 19 a. pabaigoje. Jį sukūrė Simonas Daukantas. Lietuvos herbas, reprezentavęs valstybę daugiau negu keturis šimtmečius, buvo panaikintas 1795 m., kai Lietuva ilgesniam negu 100 metų laikotarpiui pateko į Rusijos Imperijos valdžią. Tiesa, istorinis raitelis visai neišnyko. 1845 m. balandžio 6 dieną imperatorius Nikolajus I patvirtino jį Vilniaus gubernijos herbui (…).

Pirmojo pasaulinio karo metu žlugus Rusijos imperijai Lietuva 1918 m. vasario 16 d. paskelbė valstybės atkūrimo aktą. Istorinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raitelis vėl tapo Lietuvos Respublikos herbu. Labiausiai paplito A. Žmuidzinavičiaus romantizuota herbo versija. Tačiau romantiškasis A. Žmuidzinavičiaus herbas susilaukė kritikos. 1929 m. buvo sudaryta speciali komisija valstybės herbui nustatyti. Darbas truko penkerius metus. (…) Tačiau oficialiai naujasis herbas nebuvo patvirtintas. Tolimesnę valstybės heraldikos raidą pusei amžiaus sustabdė 1940 m. sovietinė okupacija.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. Paskelbė Lietuvos valstybės atstatymo aktą ir tą pačią dieną įteisino Lietuvos valstybės istorinį herbą – Vytį. Netrukus, kovo 20 d., buvo patvirtintapirmojo po karo Lietuvos valstybės herbo kompozicija, kurios pagrindu tapo skulptoriaus Juozo Zikaro 1925 m. Lietuvos monetoms sukurtas skulptūrinis Vyčio atvaizdas, o balandžio 9 d.nustatytos herbo spalvos. (…) Jos perimtos iš 1929-1934 m. kurto herbo. Šis herbas tapo pereinamojo laikotarpio simboliu ir lyg pabrėžė, kad Lietuvos valstybė yra prieškarinių tradicijų tęsėja. 1991 m. rugsėjo 4 d. Aukščiausioji Taryba patvirtino antrąjį herbo variantą, kuris naudojamas iki šiol. Jame atgaivintos istorinės herbo spalvos (raudona, mėlyna) ir metalai (sidabras, auksas), atsiradę dar Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdymo laikais. Naujajame herbe siekta įprasminti ir pirminę herbo idėją, tai yra pavaizduoti raitelį, pasiruošusį kalaviju apginti savo kraštą bei valstybę. Istorinių spalvų ir senosios herbo idėjos atgaivinimas reiškė, kad Lietuva yra ne tik prieškarinių, bet ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo tradicijų paveldėtoja ir tęsėja.

- Memorialas -

Skulptūros „Laisvės karys“ autorius Arūnas Sakalauskas (g. 1952) – Lietuvos skulptorius. Svarbiausi darbai: 2003m. paminklas „Vieningai Lietuvai“, skirtas Mažosios Lietuvos prisijungimui prie Didžiosios Lietuvos paminėti; 2006m. paminklas Liudvikui Rėzai Kaliningrade; 2009m. paminklas Lietuvos himno autoriui Vincui Kudirkai, Vilniuje; 2016 – 2017m. LDK Didžiojo etmono Konstantino Ostrogiškio antkapinio paminklo Kijeve, Pečerų Lauros Uspenjės sobore atkūrimo projektas. Bendras darbas su Ukrainos skulptoriais. Apdovanojimai: 1994 m. Už monumentalų paminklą vyskupui poetui Antanui Baranauskui įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija. 2015 m. Martyno Liudviko Rėzos kultūros ir meno premija.

- vizualizacijos -

- biudžetas ir sąmata -

Sąmata1

      €1780/

×

Sąmata2

      €2,3/mln

×

Sąmata3

      €160/

×

Sąmata1

      €0,8/mln

×

FONDAS

„Vyčio su Laisvės kovotojų memorialu projektas“  fondo steigėjai:

Jonas Burokas, Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas;

Kasparas Genzbigelis, Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos pirmininkas;

Laimas Dieninis, Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos valdybos pirmininko pavaduotojas, teisininkas; 

Kęstutis Akelaitis, Architektų sąjungos narys, architektas;

Deivydas Rimkevičius, VšĮ „Mūsų vėliavos“ vadovas; 

Vidmantas Žilius, Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas;

Ernestas Subačius, Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos valdybos pirmininkas, ekonomistas;

Gvidas Rutkauskas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas;

Vidmantas Samys, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos pirmininkas;

Kunigas Robertas Grigas;

Auksutė Ramanauskaitė – Skokauskienė, Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13 brolijos Garbės Pirmininkė.

rėmimas

- partneriai -

- remėjai -

Įmonės

Fiziniai asmenys

- Paremkite -

Paremkite Vyčio su Laisvės kovotojų memorialu projektą

ir tapkite fondo nariu

Dovanai Lietuvai kviečiame aukoti į banko sąskaitas:

A/s Nr.LT207300010152275340

AS Swedbank

A/S Nr.: EVP4010002886507

AB  ,,Paysera”

 

 

Lengviausiai paremti galite spausdami Paysera mygtuką. Mokėjimai priimami Perlo terminaluose, taip pat Maxima kasose, spaudos kioskuose, sms žinutėmis ir per bet kurį banką.

 

naujienos

kontaktai

Vyčio su laisvės kovotojų memorialu projektas, labdaros ir paramos fondas

Fondo valdytojas: Jonas Burokas Adresas: Gedimino pr. 1, LT-01103, Vilnius laisveskovotojai@gmail.com +37068410808